Lengvai kaip vėjelis per pasaulį.Neliečiant žemės.Aplink nėra šviesų.Nei saulės,nei mėnulio.Nėra ir žvaigždžių kurias skaičiavome kartu. Pasaulis tuščias,o aš skrendu. Ar pameni tą jausmą,kai praveri duris ir į tavo veidą plūstėli gaivus vėjelis?Malonu. Ar pameni kaip įsipjovei pirštą į stiklo šukę ir įsikišai pirštą į burnytę,kad nustotų bėgti kraujas. Tu gėriai pats savo kraują. Sakysi,kad aš pamišus.Bandysi sakyti,kad tai ką darau yra blogai. "Tai ne išeitis"- vis dar skamba mano mintyse.Bet aš nusišypsau ir man jau nebesvarbu.Užmerkiu akis.
Kambaryje randu pabirusius stiklo karoliukus.Pamažu surenku juos visus.Tai mano turtas.Mano gyvenimas. Tik senas kolos buteliukas man primena pasivažinėjimus dviračiu ir nutrūktgalvišką greitį. Aš vis dar jį saugau. Burbuliukų buteliukas.Atsuku jį ir imu pūsti.Burbulandija...Burbulandija....tai mūsų pasaulis.Ten mes buvome dievais. O ar pameni kaip naktimis,mes apsigaubdavome juodomis mantijomis,o veidus paslėpdavome po kapišonais.Tada mes skendėdavome naktyje ir niekas mūsų nematė. Mes bėgom nuo saulės šviesos.Slėpėm savo veidus.Ir gėrėm kolą. Burbulandijoje vyravo radiaciją.Tokie mes buvom...nežinomos Burbulandijos gyventojai.