<3

Pamačiau aš Ją
internete,
Nuo tada supratau,
kad Ji man
skirta.

Mūsų dienos, mūsų naktys

Va. Taip. Vat.

Ši ryt perskaičiau vieną man atsiustą laišką. Buvo taip gera širdelėje, taip sušilau ir džiaugiausi. Žinote tą jausmą, kai viduje skraido milijonai ką tik gimusiu drugeliu? :) Tai va, tas jausmas dabar yra apsigyvenęs pas mane. Jus net neįsivaizduojate, kaip man gera gauti laiškus, skaityti kitų mintis ir džiaugtis, kad jomis dalinatės su manimi. Žinau, kad man rašo mažuma, bet vis tiek.. Kai mano pašto dėžutėje atsiranda naujas laiškutis aš matau, kad ji šypsosi! (:

-Žinai, kas gyvena žvaigždėse? – ramiai paklausiau.
-Ne.
-Angelai sargai, - atsakiau vis dar tokiu pat tonu. – O žinai, kodėl lyja?
Turbūt vedžiau jį iš kantrybės tokiais kvailais klausimais, tačiau jis nekeisdamas savo charakteristikos atrėžė:
-Ne.
-Dangus verkia, nes pats šauniausias angelas sargas gyvena ne žvaigždėje, o žemėje, - šypsodamasi sau atsakiau, vis dar žiūrėdama pro langą. – O žinai, kodėl šiąnakt griaudėjo?
-Ne..
-Dangus pyksta, kad aš įskaudinau savo Angelą sargą..

-Man patinka į žmones žiūrėti kaip į meno kūrinius
-Žiūrėti į juos kaip į daiktus?
-Ne,-susikrimtusi papurčiau galvą,- Meno kūrinys nėra daiktas. Meno kūrinio neužmirši, jo negali nekęsti, juo gali tik žavėtis ir jį pamilti. Žmogus jo siela, protas yra meno kūrinys. Tačiau kartais tie kūriniai būna suteršti
-Meno kūrinys,- sušnibždėjo vaikinas.
-Juk daina yra meno kūrinys. Jos nepastumsi nepadėsi į vietą pro ją nepraeisi pro šalį. Meno kūrinys nėra daiktas ir jokiu būdu žmonių negalima lyginti su daiktais. Visi mes esame meno kūrinai. Supranti?
-Suprantu,- palingavo galvą vaikinas ir atsisėdo ant grindų.